Šeštadienio vakarą popiežius Pranciškus susitiko su Katalikų Bažnyčios Europos Sąjungos šalyse atstovais ir politikais, dalyvavusiais dvi dienas Vatikane vykusioje konferencijoje – dialoge „(Re)thinking Europe – (Per)mąstyti Europą. Krikščionių indėlis į Europos projekto ateitį“. Tarp daugiau kaip trijų šimtų konferencijos dalyvių buvo ir septyni Lietuvos atstovai – vyskupai, politikai ir diplomatai.
„Kalbėti apie krikščionių indėlį į žemyno ateitį, - sakė popiežius, - visų pirma reiškia klausti savęs kokios yra mūsų kaip krikščionių užduotys šiandien, šiose šalyse, kurias amžių tėkmėje tokias turtingas suformavo tikėjimas. Kokia mūsų atsakomybė šiuo metu kai Europoje matome vis didesnį kultūrinį ir religinį pliuralizmą, o krikščionybę vis daugiau žmonių suvokia kaip tolimą ir svetimą praeities elementą?“
Savo kalbos pradžioje popiežius priminė šv. Benediktą Nursietį, kurio gyvenamas metas sutapo ir kurio mokymas įkūnijo civilizacinį lūžį tarp antikos laikų ir krikščioniškosios eros. Ankstesnį etosą, kuris rėmėsi trimis pagrindinėmis kategorijomis – „piliečio“ – tai yra to, kuris patogiai gyvena turėdamas visas teises ir privilegijas, „kario“ – jėga palaikančio esamą tvarką ir „vergo“ – kurio išnaudojimu palaikoma esama tvarka, pakeitė naujas etosas, kurio pagrindas yra „asmuo“.
Taip pat ir šiandien, pasak popiežiaus, didžiausias indėlis, kuriuo krikščionys gali prisidėti prie Europos ateities kūrimo, yra priminimas, kad esame ne skaičiai ir institucijos, bet asmenys. O būdami asmenys, esame tarpusavy susiję, ir sudarome bendruomenę. Iš čia teka ir antras labai svarbus krikščionybės indėlis į Europos ateitį – priklausymo bendruomenei atradimas. Neteisingai suprantame laisvę, jei ją suvokiame kaip pareigą būti patiems, laisviems nuo bet kokio ryšio, - sakė Pranciškus.
Krikščionys supranta, kad vienas esminių jų tapatybės elementų yra santykis su kitu žmogumi, sąveika. Krikščionys save suvokia kaip kūno, Bažnyčios, narius. Panašiai asmenų tarpusavio sąveika pasireiškia ir visuomenės gyvenime. Tai labiausiai akivaizdu šeimoje. Ji yra pirmoji aplinka, kurioje žmogus pradeda save suvokti kaip su kitais bendraujantį asmenį. Tad šeima ir bendruomenė, – sakė popiežius – tai du Europos pamatai, prie kurių statymo mes, kaip krikščionys, galime prisidėti. Plytos šioje statyboje vadinasi dialogas, priėmimas, solidarumas, vystymasis, taika.
Šiandien visa Europa, nuo Atlanto iki Uralo, nuo Šiaurės ašigalio iki Viduržemio jūros, negali praleisti progos būti dialogo vieta, - tęsė Pranciškus. Reikalingas nuoširdus ir konstruktyvus dialogas, kuriame visi dalyvautų lygiomis teisėmis. Šiandien matome krikščionių ir musulmonų dialogo poreikį. Dialogo reikia visose sferose. Ypač reikia įveikti vis dar gajų laicistinį požiūrį, kuris nesuvokia pozityvaus religijų indėlio į visuomenės gyvenimą, reikalaudamas jas uždaryti vien privačių įsitikinimų ir jausmų sferoje. Dialogo skatinimas – tai viena svarbiausių politikos užduočių, ypač šiandien, kai daug kur matome, kad dialogo balsą nustelbia tik reikalavimai ir nesidomėjimas bendru gėriu. Čia palankią sau dirvą suranda ekstremistiniai ir populistiniai judėjimai, kurių skelbiamos žinios esmė – vien protestas, be jokio konstruktyvaus politinio projekto. Krikščionys yra pašaukti prisidėti prie politinio dialogo, turi padėti susigrąžinti orumą politikai, suvokiamai kaip tarnavimas bendram gėriui, o ne valdžios savinimasis.
Savo kalboje Bažnyčios Europoje atstovams ir politikams popiežius paminėjo ir migrantų priėmimo klausimą, kuriuo gana smarkiai išsiskyrė kai kurių Europos šalių pozicijos. Krikščionys, sakė popiežius, turi rimtai permąstyti Jėzaus žodžius: „buvau keleivis - ir mane priglaudėte“. Ypač matydami pabėgėlių dramą negalime užmiršti, kad jie yra žmonės, kad nevalia jų atmesti, save teisinant politinėmis, ekonominėmis ar netgi religinėmis priežastimis. Savaime suprantama, kad migracijos reiškinys privalo būti tvarkomas pagal aiškias taisykles, tačiau ir neturi būti statomos sienos. Taip pat ir migrantai turi pareigą pažinti ir gerbti, taip pat ir asimiliuoti juos priimančios šalies kultūrą ir tradicijas.
Kitas svarbus popiežiaus paminėtas krikščionių indėlis į Europą – tai solidarumo vertybė, įpareigojanti rūpintis silpnais visuomenės nariais, vargšais, neturinčiais darbo ir senais žmonėmis. Svarbi šios vertybės pritaikymo plotmė yra santykiai tarp skirtingų kartų. Kartais atrodo, kad Europą kamuoja atminties deficitas. Tad būti solidaria visuomene taip pat reiškia branginti praeitį, jos vertybėmis praturtinti dabartį ir perduoti jas būsimoms kartoms.
Popiežiaus kalboje taip pat paminėtas globalinis Europos vaidmuo ir atsakomybė už viso pasaulio pažangą. Europa turi būti pažangos ir vystymosi generatorė; taip pat taip ir už savo ribų turi skleisti taikaus sambūvio dvasią.
Šiandien laikas ne tranšėjas kasti, bet drąsiai siekti to tikslo, kurį užsibrėžė Europos tėvai steigėjai, - sakė popiežius, - kad Europa būtų vieninga ir darni bendruomenė tautų, siekiančių kartu vystytis ir taikiai gyventi. (Vatikano radijas)
